NOCTUS – tai paroda apie sluoksnius, iš kurių formuojasi miestas, kūnas ir aplinka. Apie erdves, kurios nėra stabilios – jos nuolat transformuojamos istorijos, statybų, klimato, ekonominių procesų, atminties ir vaizduotės.
Parodos centre – buvusios kailių gamyklos teritorija Užupio ir Paupio sandūroje. Tai vieta, kurioje susikerta skirtingi laikai ir struktūros: amatai, gamyba, prekyba, gyvūninės medžiagos, industrija, statybų plėtra, naujos architektūros pažadai ir nykstančios urbanistinės atmintys.
Gamykla čia suvokiama ne tik kaip pastatas, bet kaip organizmas – sluoksniuotas kūnas, kaupiantis savo funkcijų, medžiagų ir transformacijų pėdsakus.
Parodoje naudojamos medžiagos – betonas, viskoelastinės putos, kailis, tekstilė, refleksiniai paviršiai, tinklai, reliefai, vaizdo fragmentai – tampa ne tiek objektais, kiek būsenomis.
Viskoelastinės skulptūros purškiamos betonu – minkšta, prisitaikanti medžiaga čia virsta sustingusia struktūra.
Kailio ir tekstilės elementai parodoje veikia kaip lokalios atminties sluoksniai.
Parodoje svarbi ir pareidolijos idėja – žmogaus polinkis matyti formas, veidus, ženklus ten, kur jų galbūt nėra.
Virš miesto kylantys statybiniai kranai interpretuojami kaip laikinos monumentalios skulptūros – transformacijos ženklai.
NOCTUS neteikia aiškaus naratyvo ar užbaigtų atsakymų. Paroda veikia kaip besiformuojanti sistema.
NOCTUS is an exhibition about the layers from which the city, the body, and the environment are formed.
At the centre of the exhibition is the former fur factory territory situated between Užupis and Paupys in Vilnius.
The factory is approached not only as a building, but as an organism — a layered body accumulating traces of transformation.
The materials used throughout the exhibition — concrete, memory foam, fur, textiles, reflective surfaces, mesh, reliefs, and fragments of moving image — function less as isolated objects and more as conditions or states.
The memory foam sculptures are sprayed with concrete, collapsing soft adaptive material into hardened structure.
Elements of fur and textile introduce a layer of local history.
The exhibition also engages with the idea of pareidolia — the human tendency to perceive forms, faces, and meanings where none may fully exist.
Construction cranes rising above the city are interpreted as temporary monumental sculptures.
NOCTUS does not offer a fixed narrative or closed set of meanings. The exhibition operates instead as an emerging system.